kogalis

kógalis sm. (1) 1. Sr nuo avies kojų, galvos, papilvės vilnos spurga, gabalėlis: Kam tą kógalį įmaišei į geras vilnas? Als. 2. menk. niekam tikęs, menkas žmogus: Su tokiu kógaliu ir kalbėti nenorėčiau Rs. Semti (mušti, duoti) par ausį tokiam kógaliuo Šts. Eik tu, kogali, – ar aš tavęs bijau! Sd. Nebūk kógalis, nepasiduok jam! Sr. Vieną kartą atvažiavo iš Skuodo tokie kógaliai rugių pirkti KlvrŽ. | Teip geras galas [sruogas vejant] buvo, ėmė ir išejo (pasibaigė), kógalis (švelniai keikiant) KlvrŽ.

◊ meškõs kógalis šunsnukis: Ot kad kur sutikčiau gero[je] vieto[je] tą meškos kogalį, tai aš jam parodyčiau! Brs. Meškos kogali, kad tave drėbsiu, kaip silkė išsitempsi! Šts.